Nuotoliniai darbuotojai ir jų teisė atsijungti. Nuotolinio darbo reguliavimas ES

Prieš koronaviruso pandemiją nuotolinis darbas jau buvo girdėta sąvoka. Vis dėlto tai buvo išimtis iš neapibrėžtos taisyklės, pagal kurią darbas turėjo būti atliekamas tik darbdavio nustatytoje ir tiksliai įvardytoje aplinkoje per tam tikrą valandų skaičių, dėl kurio buvo susitarta iš anksto, o po to darbuotojas iš esmės galėjo „atsijungti“ ir užsiimti kitais dalykais ir asmeniniais reikalais.

2020 m. išpopuliarėjęs nuotolinis darbas padėjo įmonėms išsilaikyti, o darbuotojams – išsaugoti darbo vietas užklupus pandemijos sunkumams. Nors tai buvo teigiamas poslinkis, dėl nuotolinio darbo taip pat išnyko ribos tarp darbo ir asmeninio laiko, nes dėl skaitmeninių prietaisų darbuotojai tapo pasiekiami ne darbo valandomis, nepaisant jų asmeninio gyvenimo ir kenkiant jų fizinei bei psichinei gerovei.

Žalos įvertinimas

2021 m. Europos darbo sąlygų telefoninės apklausos duomenys atskleidė, kad nuotoliniu būdu dirbantys asmenys dažnai dirba ilgiau ir neatlygintinai vien todėl, kad dėl skaitmeninių priemonių labai sunku atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Be to, remiantis EUROFOUND atlikta darbuotojų ir personalo vadovų apklausa, 45 proc. apklaustųjų teigė, kad jų darbdavys yra nustatęs „teisės atsijungti“ politiką, tačiau beveik 80 proc. apklausos dalyvių teigė, kad darbinius pranešimus reguliariai gauna ne darbo metu.

Nuotolinio darbo politikos nustatymas

Suvokdama kylančias pasekmes, ES ėmėsi kurti atitinkamas reguliavimo sistemas. Įvairiose ES direktyvose, visų pirma Darbo laiko direktyvoje (Direktyva 2003/88/EB), pateikiamos nuostatos dėl nuotolinio darbo, pavyzdžiui, nustatomos darbo valandų ribos ir reglamentuojamas darbuotojų poilsio laikas.

Be to, ES valstybės narės pradėjo spręsti nuotolinio darbo keliamas problemas nacionaliniu lygmeniu. 2021 m. EU-OSHA ataskaitoje dėl nuotolinio darbo reglamentavimo Europoje po COVID-19 pandemijos išskirtos dvi šalių grupės: šalys, priėmusios konkrečius nuotolinį darbą reglamentuojančius teisės aktus, ir šalys, kurios tokių aktų nepriėmė (arba nuotolinio darbo klausimus reglamentavo kitokiais įstatymais (būdais).

Nuo 2020 m. nauji teisės aktai, konkrečiai reglamentuojantys teisę atsijungti, buvo priimti Belgijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje. Taip buvo tiesiogiai siekiama gerinti visų darbuotojų (nuotolinių ir dirbančių darbo vietoje), darbe naudojančių skaitmenines priemones, darbo saugą ir sveikatą, užkertant kelią grėsmėms, kurias kelia nuolatinis pasiekiamumas.

Teisingas teisės atsijungti įgyvendinimas

Valstybėse narėse ir įmonėse įgyvendinama „teisės atsijungti“ politika iš esmės teigiamai atsiliepė darbuotojų sveikatai ir gerovei – kad yra patenkinti darbu, tokią politiką taikančiose šalyse nurodė daugiau darbuotojų nei šalyse, kuriose tokios politikos nėra. Tačiau norint, kad pokyčiai būtų ilgalaikiai, kartu su atitinkamais teisės aktais turi būti didinamas darbuotojų informuotumas apie neigiamą nuolatinio pasiekiamumo poveikį, o įmonės lygmeniu turi būti diegiamos papildomos priemonės, pritaikytos kiekvienai konkrečiai darbo aplinkai.

Daugiau apie nuotolinio darbo reguliavimą Europoje po COVID-19 pandemijos skaitykite atnaujintoje EU-OSHA 2023 m. ataskaitoje.

Susijusios nuorodos

Tinkamos darbo ir asmeninio laiko pusiausvyros užtikrinimas

Nuotolinis darbas. Naujų darbuotojų vadovas

Kaip skatinti gerą darbuotojų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą po COVID-19

Išsamesnė informacija

Europos darbo dienos

Susirasti EURES konsultantą

Gyvenimo ir darbo sąlygos EURES šalyse

EURES darbo vietų duomenų bazė

EURES paslaugos darbdaviams

EURES renginių kalendorius

Būsimi internetiniai renginiai

EURES tinkle „Facebook“

EURES tinkle X

EURES tinkle „LinkedIn“

EURES tinkle „Instagram“